Pasitarimas Kauno r.savivaldybėje

Sodininkų bendrijos nenori būti baltos dėmės žemėlapiuose

2012-01-11

Įvairiapusiam pokalbiui apie Lietuvos sodininkų bendrijas kamuojančius klausimus Kauno rajono savivaldybės Tarybos salėje lapkričio 10 dieną susirinko gausus būrys suinteresuotųjų: sodininkų, jas vienijančių organizacijų, valstybės ministerijų ir savivaldos įstaigų atstovų.

Daugiašalį dialogą organizavo Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas ir šio komiteto narys Justinas Urbanavičius.

Pasak J. Šimėno, sodininkų bendrijų klausimas išlieka labai opus, juk net nėra aiškaus apibrėžimo, kas tai yra, pačios bendrijos gerokai skiriasi ir turi skirtingus lūkesčius – vienos nori vystyti infrastruktūrą, kitos – išlikti rekreacinėmis zonomis, vienos orientuotos į gyvenvietės tipą, kitos nori išsaugoti daržininkystę-sodininkystę.

Diskusijos moderatorius priminė, kad jau prieš dvejus metus buvo identifikuotos svarbiausios problemos, iš kurių esminė – sprendimų priėmimo mechanizmas, ypač opus tūkstančius narių vienijančioms bendrijoms. Sodininkai suka galvas ir neranda konsensuso, kaip visuotinai spręsti tokius gyvenimiškus klausimus kaip kelių priežiūra, nuotekų surinkimas, vandens tiekimas, atliekų tvarkymas. J. Šimėno nuomone, didelė bėda ta, kad sodų bendrijas aplenkia Europos sąjungos sanglaudos fondų paramos lėšos: sodininkų jos nepasiekia, nes niekas tų lėšų neprašo, o prašyti sodininkai negali, nes neturi teisės. „Visą nepriklausomybės laikotarpį sodininkų bendrijos buvo tarsi balta dėmė žemėlapyje, joms neskirta jokio dėmesio. Reikia sudėti taškus taip, kad šios bendrijos taptų lygiateisiais subjektais savivaldybių teritorijose. O tam pirmiausia reikia spręsti planavimo reikalus – kaip bendrijos priima sprendimus savo viduje ir kaip jos pačios dalyvauja tiek valdymo, tiek infrastruktūros tobulinimo procesuose“.

Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos valdybos primininkas Eidigintas Germanavičius pritarė, kad būtina aiškiai suformuluota valstybinių institucijų pozicija sodininkų bendrijoms opiais klausimais, tačiau pabrėžė, kad geroms iniciatyvoms kelio neužkerta netobuli įstatymai. „Kauno rajono savivaldybės taryba, nelaukdama tai nurodančio įstatymo, savo sprendimu atleido rajone esančias sodų bendrijas nuo bendro naudojimo žemės mokesčio – tai gražus gestas ir pavyzdys kitoms savivaldybėms. Be to, Kauno rajono savivaldybės meras išleido potvarkį, kuriuo sudaryta darbo grupė sodininkų bendrijų problemoms spręsti – mes labai palaikome šią gražią iniciatyvą“, – dėstė gerosios patirties pavyzdžius E. Germanavičius. Jo nuomone, svarbu inicijuoti Sodininkų bendrijų įstatymo pataisas, leidžiančias priimti sprendimus be visuotinių susirinkimų. Ne mažiau svarbu rasti būdų, kad kadastrų ir registrų centrai pažymėtų dokumentuose specialia žyma, jei nekilnojamojo turto objektas yra sodų bendrijos teritorijoje. E. Germanavičius apgailestavo, kad iki šiol nėra organizacijos, kuri rinktų informaciją apie visas sodų bendrijas – ir, jo nuomone, niekas nenori to imtis. „Ar nebus su sodininkų bendrijų situacija taip, kaip su Lietuvos gyventojais po surašymo – kai išaiškėjusi tikroji padėtis pasirodė esanti gerokai prastesnė nei buvo tikėtasi?“ – retoriškai klausė šnekovas.

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Povilaitis savo ruožtu papasakojo, kad savivaldybė iš tiesų noriai bendradarbiauja su sodininkų bendrijomis ir pagal išgales siekia padėti jų gyventojams – nors lėšos riboja net pačius geriausius norus. „Mūsų rajone iš viso yra apie 200 sodininkų bendrijų. Padedame, kiek galime: pasirūpinome ir varpo formos konteineriais, skirtais atliekų rūšiavimui, esame numatę įvesti vandentiekį keliose bendrijose, pirmenybę teikdami toms, kurios yra arčiausiai miestų, miestelių tinklų – taigi vandens tiekimo plėtros procesas jau pradėtas“.

Kauno rajono savivaldybės mero pirmasis pavaduotojas Petras Mikelionis patvirtino, kad dialogas vyksta ir sodininkų problemoms savivaldybė nėra kurčia, o perspektyva, kad savivaldybės galėtų perimti įgaliojimus rūpintis bendrijomis, nėra gąsdinanti – tačiau iki to reikėtų apsispręsti, iš kokių lėšų šios papildomos savivaldybės funkcijos būtų finansuojamos. Tą patį klausimą kėlė ir Savivaldybių asociacijos atstovės, išsakiusios asociacijos poziciją: nepritarti siūlymui daugumą sodininkų bendrijų tvarkymo įgaliojimų perduoti savivaldybėms – tol, kol kartu su pareigomis neatkeliaus ir joms skirtas finansavimas.

Po ilgų susirinkusiųjų diskusijų J. Šimėnas reziumavo, kad į visų pasisakiusių pusių pozicijas, pastabas ir pasiūlymus bus atsižvelgta suorganizavus atsakingų valstybinių institucijų vadovų susitikimą.